Prokrastinacija

Vilkintojai (angl. procrastinators) — asmenys, linkę delsti priimdami sprendimus, nutolinti ir atidėlioti įvairių darbų atlikimą „vėlesniam laikui“. Diagnozuojama „Aitken's Procrastination Inventory“ pagalba. Nustatyta teigiama prokrastinacijos (vilkinimo) koreliacija su ekstravertiškumu. Sinonimai: „delsikas“; jaunimo žargonu „stabdys“.

Prokrastinacija – eilinis negrabus žodis, jau apsireiškiantis mūsų (rusų) žodyne, sekdamas paskui frustraciją, adaptaciją, konfrontaciją ir kitas kopijas iš anglų kalbos, ten pakliuvusias iš lotynų (šiuo atveju lotyniška šaknis „cras“ – „rytoj“ su priešdėliu „pro“, žyminčiu judesį pirmyn). Ir juk negalima teigti, kad mūsų kalboje nėra savų, pakankamai tikslių sinonimų visiems šiems skoliniams. Taip, anglų–rusų žodynas verčia „procrastination“ kaip atidėliojimą, vėlavimą, nepradėjimą … Prie viso vertinių atitikimo akivaizdu, kad „mūsų“ žodžiai dar neįgijo termino savarankiškumo, būdingo tiksliai apibrėžto ir giliai suvokto reiškinio žymeniui. O tai reiškia, kad mes faktiškai skolinamės ne žodį, o sąvoką.

Beje, mano straipsnio tikslas – ne lingvistinis, o psichologinis tyrinėjimas to, ką galima apibrėžti kaip atkaklų nenorą pradėti tuos reikalus, kuriuos jau seniai laikas užbaigti. Net patys organizuočiausi žmonės laikas nuo laiko siekia išvengti nemalonių arba nuobodžių reikalų, atidėliodami apsilankymą pas dantistą arba pajamų deklaracijos pildymą. Klasikinis chroniškos prokrastinacijos pavyzdys – daugelio studentų įprotis ruoštis egzaminui paskutinę dieną, ar net išvakarių naktį.

Tačiau prokrastinacija – tai ne tik studentų liga. Nemažai visiškai subrendusių žmonių yra vilkintojai, ypač jeigu atsižvelgti į šio psichologinio fenomeno rūšių įvairovę. Prie to priklauso, pavyzdžiui: baimė rizikuoti ar(ir) išbandyti ką nors naujo; užsisėdėjimas toje pačioje vietoje, nors ir sukeliantis nepasitenkinimą, ar tai būtų nemėgstamas darbas arba banalus tūnojimas namie; įprotis „susirgti“ kiekvieną kartą, artėjant ypač sudėtingam arba nemaloniam įvykiui arba užduočiai; vengimas priimti sprendimus ir nenoras konfrontuoti; kaltės už savo nesėkmes suvertimas kitam; kūrimas grandiozinių planų, apie kuriuos malonu svajoti, bet vykdyti vis trūksta laiko; savo gyvenimo pavertimas į ištisą nereikalingų bet įprastų užsiėmimų ir pramogų karuselę, kai svarbiems reikalams nelieka nei laiko, nei jėgų…

Prokrastinacijos paradoksas: jos atrodantis akivaizdus tikslas — gyvenimo palengvinimas — praktiškai virsta rimtomis problemomis, nes mes praleidžiame galimybes, stresuojame, pergyvename vidinę nesantaiką.

Šiuolaikinė psichologija laikosi tokios nuomonės, kad prokrastinacija — tai emocinės reakcijos į planuojamus arba būtinus veiksmus išraiška. Priklausomai nuo šių emocijų charakterio, prokrastinacija būna 2-jų pagrindinių tipų: „atsipalaidavusi“, kai žmogus leidžia laiką kituose, malonesniuose užsiėmimuose ir pramogose, ir „įtempta“, susijusi su bendru nuovargiu, laiko suvokimo praradimu, nepasitenkinimu savo pasiekimais, neaiškiais gyvenimo tikslais, neryžtingumu ir nepasitikėjimu savimi.

"Įsitempę" vilkintojai

Nesėkmės baimė yra, tikriausiai, pati populiariausia „įtemptos“ prokrastinacijos priežastis. Tai ir nuogąstavimas, kad nesusitvarkysi su užduotimi dėl būtinų žinių (talento, sėkmės, …) stokos, ir baimė parodyti savo nekompetenciją. Per daug savikritiški žmonės vengia daugelio veiklos formų, ypač jeigu jose yra rungtyniavimo elementas. Kartais jie netgi supranta, kad atsisakymas kovoti — tai irgi pralaimėjimo forma, ir pergyvena dar ir dėl to. Tuo pačiu metu, pralaimėjimas be kovos yra mažiau skausmingas negu realios pastangos žlugimas. Kartais vilkintojų nepilnavertiškumo kompleksas pasireiškia savotiška didybės manijos forma: „aš galiu tai padaryti žymiai geriau (negu kažkas), tiesiog neturiu kada tuo užsiimti“.

Ypač aštriai nesėkmės baimę pergyvena perfekcionistai. Beje, pats savaime tobulybės siekimas — visai nebloga savybė ir jos saikus kiekis padeda būti tvarkingam. Dar daugiau, tie, kurių perfekcionizmas pasireiškia siekiu įveikti ir nugalėti, dažniausiai nebūna vilkintojai. Blogiau tiems, kas stengiasi būti aukštumoje, siekdami pamaloninti ką nors kitą (tėvus, mokytojus, publiką…). Dar vienas šios situacijos variantas — kai žmogui nuo vaikystės įdiegė, kad tik tas vertas meilės, pagarbos ir pripažinimo, kas yra ypatingai protingas arba talentingas. Žmonės su tokiais įsitikinimais neretai vilkina savo problemų sprendimą dėl pasąmoninės baimės: mane nustos mylėti ir gerbti, jeigu tai, kas man išeis, neatitiks tobulumo reikalavimų arba bent jau nepasieks mano paties anksčiau įveiktos reikalavimų kartelės.

Sėkmės baimė. Dažniausiai šis keistas fenomenas prasideda dar mokykloje, kuomet kai kurie vaikai pradeda mokytis akivaizdžiai prasčiau tam, kad juos priimtų į labiau „pašėlusių“ draugų ratą, kurio draugystę ir nuomonę jie brangina. Kartais vaikas mokosi nepilnu pajėgumu dėl maždaug tokių baimių: „pradės siuntinėti į olimpiadas…“ arba „perves į spec klasę (spec mokyklą…), o aš nenoriu mesti draugų“. Kai kurioms mergaitėms stipriu stabdžiu (ir ne tik moksluose, bet ir kitose sferose) yra stereotipai: „vyrai bijo ir vengia protingų moterų…“, arba „sportas — nemoteriškas užsiėmimas, jei tai ne dailusis čiuožimas ar gimnastika…", arba net ir „moteris, daranti karjerą, nustoja būti moterimi“.

Pasipriešinimas išorinei kontrolei. Tokio tipo vilkintojai sąveikauja su realybe „pasyviai-agresyviu“ būdu. Sielos gelmėje jie būna įsitikinę, kad jų norai — įstatymas, o bet kokie reikalavimai jiems (iš giminaičių, mokytojų, viršininkų, bendradarbių pusės) sukelia atitinkamą protestą ir maištą. Neretai toks elgesys yra išorinė vidinio nepasitenkinimo savo padėtimi ir nuoskaudos išraiška. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad būti pačiam sau šeimininku ir daryti tik tai, ką laikai reikalinga, — tai stiprios valios ir nepriklausomybės įrodymas. Bet spąstai čia tame, kad galima visą gyvenimą sugaišti šiems įrodinėjimams vietoj būtinų ir sau naudingų darbų, kas iš esmės yra ta pati vergystė.

Klasifikuojant "įsitempusius" vilkintojus jau ne motyvacijos, bet elgesio atžvilgiu, galima išskirti tokius potipius: „krizių kūrėjai“ – įsigudrinantys sukurti rimtą problemą iš pačios paprasčiausios užduoties. „Aštrių pojūčių mėgėjai“ – mėgstą adrenalino karštligę ir randą iškreiptą pasitenkinimą baigdami projektą naktį prieš pridavimą. „Klaidingų įsivaizdavimų aukos“ – įsitikinę, kad jiems viskas geriau sekasi, jeigu jie dirba streso sąlygomis. Šio mito gyvybingumas stebina, juk ir patirtis ir sveikas protas sako priešingai: darbų, atliktų paskubomis, kokybė nelabai kokia. „Svajotojai“ generuoja įspūdingas idėjas, tačiau nemėgsta gilintis į detales, o ypač tas detales atlikti.

„Daugiastaklininkai“ pasižymi tuo, kad sudaro pernelyg ilgą svarbių ir neatidėliotinų reikalų sąrašą. „Lėti“ – pavadinimas viską pasako. Neretai tai griežtų ir valdingų tėvų vaikai. Nuo vaikystės įpratę, kad jų veiksmai nuolat kritikuojami, jie susikuria įprotį atidėlioti užduočių atlikimą, t.y. jų lėtumas – tai savotiška protesto forma. „Impulsyvūs“ – nežiūrint į lėtumo ir impulsyvumo priešingumą, abi šios asmenybės charakteristikos kyla iš bendro nesugebėjimo išsirinkti teisingus prioritetus ir jų siekti. To pasėkoje, pvz., užuot sėdėjus ir rašius referatą, jūs staiga puolate iš pagrindų tvarkytis.

„Atsipalaidavę“ vilkintojai

Ši grupė yra, ko gero, plačiausia tarp studentų. Jeigu „įsitempę“ vilkintojai kenčia nuo negailestingo vidinio kritiko, tai „atsipalaidavę“ – nutildo savo vidinį kritiką saviapgaulės būdu. Jų prokrastinacija – tai forma bėgimo nuo nemalonių pergyvenimų, susijusių su atlikimu to, ką jie atideda. Iš pradžių jie to neatlieka, nes jiems nuobodu (arba kad jiems nepatinka dėstytojas, arba kad nėra nuotaikos…), o vėliau ieško pasiaiškinimų arba sugalvoja pseudoracionalius savo elgesio paaiškinimus. Tarp kitko, nereikia supaprastinti asmeninių „atsipalaidavusių“ vilkintojų problemų. Jų motyvų gilumoje gali būti siekimas patenkinti svarbiausius emocinius poreikius: dėmesio, bendraamžių pripažinimo, meilės, pasitikėjimo savimi… Tokio pobūdžio „ieškojimai“ gali padaryti mokymąsi tiesiog neįmanomu.

Kovos metodai

Kaip matome, prokrastinacija neretai būna pasekmė tokių gilių vidinių priežasčių, kaip baimės, abejojimo savimi, pasibjaurėjimo veikla, kuria esi priverstas užsiimti… Iš čia išplaukia ir pati efektyviausia jos įveikimo strategija: išsiaiškinti savo psichologines problemas per sąžiningą ir kruopščią savianalizę, nuo kurios, iš esmės, ir prasideda jų sprendimas. Kartais šiame reikale neapsieinama be profesionalaus psichologo arba specialiosios literatūros.

Tarp kitko, daugumai mūsų gali padėti ir paprastesnės priemonės. Taip, pavyzdžiui, „burtų lazdele“ daugeliui tampa planavimas ir būtinų reikalų sąrašo sudarymas artimiausiai dienai (pageidautina, jų svarbos mažėjimo tvarka). Kartu reikia nusiteikti, kad planų įvykdymas 100% ne visada realus, ir reikia nuoširdžiai džiaugtis dėl kiekvienos „varnelės“, o ne graužtis, kad ne visi punktai liko užbraukti. Ir dar viena paslaptis: planuokite ne tik darbus, bet ir pasilinksminimus – tai tokia pat svarbi gyvenimo sudedamoji, kaip ir darbas. Skirtumas tarp produktyvių sėkmingų žmonių ir nevykėlių yra tiktai proporcijose ir prioritetuose.

Gerai veikia požiūrio į darbą pakeitimas. Ne paslaptis, kad net piktybiškiausi vilkintojai turi užsiėmimų, kuriuose jie rodo organizuotumo ir atsidavimo stebuklus. Kažkas, pavyzdžiui, niekada nepraleidžia mėgiamo serialo, kažkas dėmesingai seka mėgstamos futbolo komandos pergales ir pralaimėjimus, o kažkas negali pragyventi ir dienos „nepasireiškęs“ mėgstamame internetiniame forume. Iš kitos pusės – bet kuris priverstinis darbas sukelia vidinį pasipriešinimą. Išeitis akivaizdi: slegiantį mus „man reikia“ būtina pakeisti įkvepiančiu „aš noriu“. Ir tai ne taip jau sunku, jeigu prisiminti, kad, apskritai, galutinis pasirinkimas visada mūsų (net jei šis pasirinkimas atves prie apverktinų pasekmių).

Dar vienas paprastas, bet efektyvus būdas konstruktyviam mūsų sąmonės suderinimui – tai teisingų prasminių konstrukcijų naudojimas. Pavyzdžiui, užuot sakę „man būtinai reikia užbaigti…“ geriau pagalvoti: „kada gi galėčiau pradėti…“, arba dar geriau: „kokį mažą žingsnelį tikslo link aš galiu padaryti tiesiog dabar…“ – juk jeigu prisidėti prie kažkokio reikalo atlikimo pakankamai kartų, tai jis bus galų gale užbaigtas. Tiems, kas priblokštas laukiančio darbo apimties ir sudėtingumo, vietoj „tai tiesiog neįveikiama“, geriau pagalvoti: „nuo ko gi čia pradėti…“. O tiems, kas bijo nesėkmės, geriau pakeisti nuteikiantį pralaimėjimui „man nieko neišeis“ į „mano sėkmės šansai tikrai padidės, jeigu aš…“.

Perfekcionistai turėtų leisti sau būti „paprastais mirtingaisiais“ ir prisiminti, kad absoliutaus tobulumo mūsų pasaulyje tiesiog nėra. Be to, pageidautina suvokti, kad bet kuris didelis ir tobulas rezultatas pasiekiamas dėka daugybės mažų ir netobulų žingsnių, iš kurių kiekvienas priartina mus prie norimo tobulumo. Pravers ir tiesioginis nusiteikimas sėkmei – tik jokiu būdu ne „aš turiu viską padaryti kuo geriausiai“, bet „man viskas pavyks tinkamai ir laiku“.

Vienas paradoksalių metodų – tai sudaryti tvarkaraštį, kuriame pagrindinę vietą užima ne darbai su poilsio pertraukomis, bet poilsis, kaitaliojamas su darbais. Gali padėti ir darbas „laiko paskirstymo režimu“. Šis terminas, atėjęs iš programavimo, reiškia, kad vietoj nuoseklaus darbų atlikimo, kuriame negalima pradėti vėlesnio darbo neužbaigus pirmesnio, vienu metu yra atliekama keletas skirtingų darbų – dalimis. Skirkite tam mažus laiko tarpus (nuo 5 iki 30 min.) arba numatykite padaryti ką nors konkretaus ir nedidelės apimties. Gudrybė slypi tame, kad tereikia pradėti ir bus visiškai įmanoma, kad darbas, prie kurio buvo baisu prisiliesti, įtrauks taip, kad nesinorės atsitraukti.

… Sąžiningai prisipažinsiu: šio straipsnio rašymui prisiėjo panaudoti kai kuriuos jame aprašytus būdus. O rašyti aš jį pradėjau maždaug prieš 2 metus, kai internete nebuvo nė vieno dokumento pagal raktinį žodį „prokrastinacija“ (šiandien tokių jau šimtai). Vis gi psichologai teisūs: kai ją įveiki, atsiranda sveikas situacijos valdymo pojūtis, pasitikėjimas savo jėgomis, sustiprėja dvasinės pusiausvyros ir vidinės laisvės jausmas…