Sutvarkytas vilkinimas

Sutvarkytas vilkinimas

Aš mėnesius nešiojau savyje ketinimą parašyti šią esė. Kodėl gi aš galų gale tai darau? Gal todėl kad radau neužimto laiko tarpą? Netiesa. Aš turiu įvertinti rašto darbus, užpildyti užsakymus vadovėliams, vertinti paraišką NSF (angl. National Science Foundation) grantui gauti, perskaityti disertacijų juodraščius. Triūsas prie šios esė yra būdas nedaryti visų šitų darbų. Tai yra esmė to, ką aš vadinu sutvarkytu vilkinimu, mano surastos stebinančios strategijos, kuri paverčia vilkintojus į efektyvias žmogiškąsias būtybes, gerbiamas ir sulaukančias pasigėrėjimo už visa tai, ką jie sugeba nuveikti, gerai išnaudodami savo laiką. Visi vilkintojai atideda dalykus, kuriuos jie turi padaryti. Sutvarkytas vilkinimas yra būdas priversti šį blogą bruožą veikti jūsų naudai. Kertinė idėja yra tame, kad vilkinimas nereiškia nieko neveikimo. Vilkintojai retai visiškai nieko neveikia; jie užsiima pašaliniais mažmožiais, kaip krapštymasis sode, pieštukų drožimas ar braižymas bylų pertvarkymo diagramos tam laikui, kai prie to bus prieita. Kodėl vilkintojas užsiima šitais dalykais? Nes tai yra kelias nedaryti kažko svarbesnio. Jei viskas, ką vilkintojui būtų likę atlikti – tai padrožti kai kuriuos pieštukus, tai jokia jėga žemėje jo nepriverstų tai padaryti. Bet vis dėlto vilkintojas gali būti motyvuotas atlikti sunkias, skubias ir svarbias užduotis, jei tik pastarosios yra būdas išvengti kažko dar svarbesnio.

Sutvarkytas vilkinimas reiškia struktūros suteikimą visumai užduočių, kurias reikia kam nors atlikti, šį faktą išnaudojančiu būdu. Sąrašas užduočių, turimų galvoje, turi būti sutvarkytas pagal svarbą. Užduotys, atrodančios skubiausiomis ir svarbiausiomis atsiduria viršuje. Bet vertų išpildymo užduočių taip pat yra sąraše žemiau. Šių užduočių atlikimas tampa būdu nedaryti dalykų iš sąrašo viršaus. Su šios rūšies tinkama užduočių struktūra, vilkintojas tampa naudingu piliečiu. Būtent, vilkintojas net gali įgyti, kaip ir aš esu, daug padarančio reputaciją.

Tinkamiausia situacija sutvarkytam vilkinimui, kokią aš bet kada esu turėjęs, buvo kada mes su žmona leidome rezidentūrą Soto House, Stanfordo (universiteto) bendrabutyje. Vakarais aš, privaląs įvertinti rašto darbus, pasiruošti paskaitoms, išpildyti komiteto nario pareigybę, verčiau išeidavau iš mūsų kotedžo šalia bendriko ir eidavau į bendrą holą ir žaisdavau stalo tenisą su gyventojais arba kalbėdavausi su jais jų kambariuose, arba tik sėdėdavau ten ir skaitydavau. Aš įgijau reputaciją kaip stebinančio elgesio rezidentas ir vienas iš tų retų universitetinio miestelio profesorių, kurie praleidžia laiką su studentais ir juos pažįsta asmeniškai. Kas per nuostata: žaisti tenisą tam, kad nedarytum svarbesnių darbų ir įgytum Misterio Čipsai reputaciją.

Vilkintojai dažnai laikosi kaip tik neteisingos taktikos. Jie stengiasi sumažinti savo įsipareigojimus, prileisdami, kad jei turės mažai reikalų, tai baigs su vilkinimu ir juos sutvarkys. Bet tai prieštarauja bazinei vilkintojo prigimčiai ir sunaikina vieną iš pagrindinių jo motyvacijos šaltinių. Tos kelios užduotys jo sąraše pagal apibrėžimą bus svarbiausios, ir vienintelis kelias jų išvengti bus nedaryti nieko. Tai kelias tapti sofos bulve, o ne efektyvia būtybe.

Šioje vietoje jūs galite paklausti: „Kaip gi su tomis svarbiomis užduotimis sąrašo viršuje, kurios niekada neatliekamos?“ Prisipažinkime, čia yra potenciali problema.

Triukas yra pasirinkti tinkamą rūšį projektams sąrašo viršuje. Idealūs dalykų tipai turi dvi savybes. Pirmiausia, jie atrodo turintys aiškius atlikimo terminus (bet praktiškai ne). Antra, jie atrodo baisiai svarbūs (bet realiai nėra). Laimė, kad gyvenimas pripildytas tokiomis užduotimis. Universitetuose didžioji dauguma užduočių papuola į šią kategoriją, ir aš esu tikras, kad tas pats yra teisinga daugumai kitų didelių institucijų. Imkime, kaip pavyzdį, įrašą pačiame mano sąrašo viršuje kaip tik dabar. Tai yra „baigti esė kalbos filosofijos tomui“. Ją buvo numatyta užbaigti prieš vienuolika mėnesių. Aš užbaigiau didžiulį skaičių svarbių dalykų vengdamas dirbti prie jos. Prieš porą mėnesių, užgraužtas kaltės, parašiau laišką redaktoriui, atsiprašydamas už tokį vėlavimą ir išreikšdamas mano gerus ketinimus griebtis darbo. Laiško rašymas, aišku, buvo kelias išvengti to darbo prie straipsnio. Pasirodė, kad iš tikrųjų aš nebuvau žymiai daugiau atsilikęs nuo tvarkaraščio, nei kiti. Ir kiek svarbus šis straipsnis apskritai? Ne tiek svarbus, kad kažkuriuo momentu neatsirastų kažko, kas pasirodys svarbesniu. Tada aš griebsiuosi darbo prie jo.

Kitas pavyzdys yra knygų užsakymų formos. Aš rašau šitai birželį. Spalio mėnesį aš skaitysiu Epistemologijos kursą. Knygų užsakymų formos knygynui yra jau vėluojančios. Lengva paimti jas už svarbią užduotį su „spaudžiančiu“ terminu (jums, nevilkintojams, aš pastebėsiu, kad terminai pradeda iš tikrųjų spausti savaitę ar dvi po to, kai jie praeina). Aš beveik kasdien gaunu priminimus iš katedros sekretorės, kartais studentai paklausia manęs, ką gi mes skaitysime, ir neužpildytos formos guli kaip tik mano stalo viduryje, kaip tik po vyniojamu popieriumi nuo sumuštinio, kurį aš suvalgiau praeitą trečiadienį. Ši užduotis yra arti mano sąrašo viršaus; ji mane kankina ir motyvuoja daryti kitus naudingus, bet dirbtinai mažiau svarbius darbus. Faktiškai, knygynas yra visiškai užsiėmęs su formomis, jau užpildytomis nevilkintojų. Aš galiu savąsias pateikti vasaros viduryje ir viskas bus gerai. Aš tik turėsiu užsakyti populiarias knygas iš sparčių leidėjų. Aš prisiimsiu kitą, matomai svarbesnę užduotį kažkada, sakykim, tarp dabar ir rugpjūčio 1. Tada mano psichika jausis pasiruošusi pildyti užsakymo formas kaip šios naujos užduoties vengimą.

Pastabus skaitytojas gali pajusti šioje vietoje, kad sutvarkytas vilkinimas reikalauja tam tikros savi-apgaulės, nes veikėjas iš esmės pastoviai taiko sau piramidės schemą. Tiksliai. Jis turi sugebėti atpažinti ir prisiimti užduotis su išpūsta svarba ir nerealiais terminais, bet priversdamas save jausti, kad jos yra svarbios ir skubios. Tai nėra problema, nes visi vilkintojai taip pat turi puikius savęs apgaudinėjimo įgūdžius. Ir kas galėtų būti labiau pagirtino už vieno savo charakterio trūkumo panaudojimą kito trūkumo blogiems efektams kompensuoti?